Nauja tvarka

Chaosą apjungia vientisas serpentinas. Nyksta Pradiniu principu statyta karalystė, o stiklo figurėlės, traukiamos verpeto, gulas į pačias netikėčiausias vietas

Palėpėj ilgos naktys

Gavau žinią iš miestiečių, kad pas ponią T. palepėj vėl neramu, vaikai jau kelinta diena, kaip bijo prisiartint prie ponios T. namo, o neramumą jaučia net ir ji. Kaip gi kitaip, juk nekasdien palepėj kažkas apsigyvena. Pasak jos ramu būna tik dieną, o naktim bildėjimas sustoja gan retai. Man, kaip drasiausiam miestelio vyrui, vėl buvo palikta garbė tyliai sutvarkyti visą šį reikalą. Nusprendžiau to imtis antradienį. Diena ypatingai, beje kaip ir visos kitos, tinkama mažai mistikai.

Pabijojau pas ponią T. užtrukt ilgiau nei reikia, todėl iš namų pajudėjau tik po vakarienės. Iškart užeiti nedrįsau, užsikųręs taboko dar pastovėjau tarpuvartėj, akių nekėliau aukčiau pirmojo aukšto, nenorėjau išgasdint naujojo gyventojo, o ir pats nesijaučiau visiškai tvirtai, dėl to ką teks daryti.

Galiausiai užėjau į vidų. Šeimininkę radau svetainėj, tačiau ponia T. nebekalbėjo. Kagi, teks situaciją įvertint pačiam. Kilau dundesio link. Užlipęs kopečiom iškišau galvą pro palėpės liuką. Netvarkinga kaip visada. O aplink zuja mažas baltas berniukas bandantis apkuopti netvarką, jis net ir dabar pernešinėjo sunkias dežes link tolimiausios sienos. Į mane nekreipė dėmesio. Aš jo vietoj irgi nekreipčiau, juk naktis trumpa, reikia suspėt sutvarkyt kuo daugiau ponios T. daiktų, kuriuos ji čia kaupė bent spetyniasdešimt metų. Nusprendžiau netrukdyti ir aš, tiesiog atsisėdau vidury kambario ir sekiau darbą akimis. Vėliau pagalvojau kad lavituojant ore dirbti tikrai kur kas paprasčiau, norėjau pagirti berniuką už išradingumą, bet susilaikiau, atliekant tokį darbą svarbu kuo labiau susikaupti. Dėžės viena po kitos stojo į vietą poniai T. to net nežinant, nors jos pripažinimo čia mažiausiai ir reikėjo. Juk reikalas aiškus. 

Likus vos porai valandų iki aušros aš pradėjau snaust, tačiau pabudau nuo staigiai užgulusios tylos. Prasimerkęs pamačiau kad berniukas, savo vaiduokliška poza, atsisėdo priešais mane. "Kaimynai skundžias.." Mane iškart pertraukė "..Atsiprašau, maniau, kad dirbdamas naktį, kai visi miega, nesukelsiu jokių nepatogumų.. Gal tai ir buvo mano klaida. Bet kuriuo atveju turėjau skubėt.. Poniai T. jau metas.." Nustebau kiek jis žino. "Klausyk, vaikeli, kada spėjai viską išsiaiškint?". "Aš toli gražu nežinau visko, jei žinočiau, net miręs, nebegalėčiau gyvent.. Tiesiog žinau.. žinau kad buvau pasiųstas pas ponią T." Nei kiek nenustebau "Tačiau nemanai, kad viso to perdaug? Negali juk dabar imt ir pasakyt to tai vargšei senutei." Vaiduokliukas toliau tuščiai žvelgė į mane "Kai supranti, kad visa ką patyrei, ką vertinai, kas vedė tave į priekį visą tą laiką tėra mažytės gyvenimo skeveldros, siena, plyta, niekas.. tada gali pradėt savo kovą, kurios niekad nelaimėsi antrą kart. Pirma pergalė visiem buvo butaforinė ir didžiai sveikinu tuos kurie jos išvengė ar bent yra tuo tuščiai įsitikinę. Nematyti tos tuščios skylės būtų didelis pasiekimas, nekristi į ją, mažų mažiausiai stebuklas. Fenomenalu kaip tas pats dalykas gali būti ir esminis tikslas, verčiantis judėt į priekį, ir didžiausia klaida. Tačiau likti vietoj.. tai išvis nesprendimas. O jei neturėsi Inkaro, įsikibusio į realybę.. galbūt dar ir būsi čia kitą dieną, tik čia nebebus tavo svajonių, galiausiai nebus vietos ir tau pačiam. Neturėsi kur dingt, o tada nespėsi nė susivokt ir štai, tavo skvernas jau įtrauktas į milžiniškus krumpliaračius, kurių mastelio iki pat galo taip ir napavyks suvokt. Dar geriau būtų viso to nė nepajaust.. ne tiek geriau kiek paprasčiau. Bet kas gi nemėgsta truputi kasdienio chaoso? Na žinoma.. Tau jis nepatinka.. Nepatinka ir man tiesiog, nemėgstu jo ir vengt. Klausyk, tavęs dar niekas nešaukia? Nepasigedo? Priprask. Tačiau tada, kai jau pačiam savęs nebetrūks  galėsi pilnai atsipalaiduot ir pavirst vilku. Nesiraukyk, juk girdėjai tą pasaką. Nors ir atrodau kaip vaikas, aš pats jau girdėjau visas pasakas kokios tik yra, aišku nematau reikalo tuo girtis. Klausyk, bereikalo atėjai čia šianakt, viskas nuspręsta daug seniau nei galėtum suvokt. Net tie kurie sprendė nebežino kodėl viskas būtent taip. O tu grįšk namo, kovok savo kovose, o ryte nepamiršk kaimynam pranešt naujienų. Šianakt tylėk. Nieko nesakyk, taip bus tik geriau. O dabar eik, eik. Aš dar čia užtruksiu."

Neturėjau ką pridurt. Išėjau. Ir jau tik atsigulęs į lovą išgirdau dundesį  savo rusį.

The Wall dialoge

"As I always wish to be

     One with the waves"

                    Ocean Soul

Where the sea collides with

great mountains,

In the midst, there I am,

In the wild I must be.

                                           A.V.

Omega, o tada Alfa?

Žmones patraukėm iš gatvių,
tamsa jau ateina.
Košmarai slenkstį jau mina,
kraują stingdo bliovimas.
Visi jau saugūs,
išskyrus vieną, likusi čia.
Atlaikysiu Omegą ir išrasiu nuodus,
nes mano vardas A.

Kaunas

Tobulai netinkantis mano blog'ui įrašas.


Atsiprašau, bet supratau, kad tikrai myliu Kauną.

Rendezvous

Donatas~art

To stride the wind as if the blissful image of the Fairy is just beyond the ocean and the sun at dawn points to where we are supposed to meet, though through the paths and currents of unknown we must pass to reach the point of being altogether, all alone..

Aukso miestas

Tu bandai apžergt plieninį žirgą, viena koja jau esi Eldorade, kita dar nepalikai savo namų kiemo todėl kad ir nenoriai, bet keli ją šalia kitos, atrodo, ji supančiota, įaugus į tavo ir tavo draugų žemę, bet žinai, kad ji čia likti negali, juk tavo pėdom priklauso daug platesnis arealas, o štai čia, tik tai čia, jos gali atrodyt tokios sunkios, bet užteks vieną kart nutraukt saitus ir tu jau visam laikui būsi nesustabdomas, kiekvienu žingsniu neši pergalės ir laisvės įdėjas, nebutaforines, o kuo tikriausias, kylančias iš pačio klajoklio - žmogaus prado, kurį jau vis garsiau ir garsiau šaukia kelias, tu labai stengies ir štai tau tai pavyksta.. bet visgi jauti, kad dalį savęs užmiršai tam pačiam purve nuo kurio turėjai atsispirt ir žinai, kad tą pačią žemę dar ilgą laiką nešiosi prilipusią prie padų, jausi jos skonį burnoje.

Melodija

Persikinis dangus, po kojom tik šilkas, galvoj kašmyras,
Šalia tinklelis jau pilnas žvaigždžių, sapnuose vien norai.
Saksafono melodija brėžia kontūrus tos menės, kur
Akys pratinas prie hipnozės skliautų.
Mintys skrydžiu per Floridą keliauja į Salą,
Kur susipynė delnai, išnyko atstumai, tūkstančiai varstų..

Stuck

Yeah..  Stuck. Stuck between a rock and a hard place. Far too long
.............................................................................................................
.............................................................................................................
.............................................................................................................
.............................................................................................................
.............................................................................................................
.............................................................................................................
.............................................................................................................
.............................................................................................................
.............................................................................................................

Oazė

Donatas~art

[..]Tesegebėjau ištiest pirštą ir parodyt į tai, kas atėmė man žadą. Jaučiu kaip Dženifer ir Tomis nukreipia žvilgsnius pro priekinį ekraną ir sustingsta. Tikėjaus, kad klystu, kad ilgos kelionės kosmosu dėka man tiesiog sutirštėjo smegenys, bet dabar jau bežadžių kompanionų reakcija reiškia kažką kitą. Ką? Juk tai.. tai neapsakoma. Nei vienas nebegalim ištart nė žodžio, visi jau sėdim, aplinkinis pasaulis traukiasi iki vienintelio ruožo erdvėje. Mintys persikrovė ir ištirpo vos juntamoje vibracijoje. Neliko nieko kito, tik Jis.. O Jis tiesiog eina.. eina tarpžvaigždine erdve, basas, paprastas vyras, be skafandro, ir daro tai kur kas greičiau nei mūsų kovinis kreiseris. Gal mes sustojom? Negaliu prisiverst pažiūrėt į prietaisų skydelį. Nebeliko minčių, jausmų, laiko suvokimo, pamiršau iš kur ir į kur skridom, neliko nieko. Nors vis dar neapleidžia jausmas, kad visa tai labai pažįstama. 

Vaizdas beveik nesikeičia, žmogus į mus visiškai nekreipia dėmesio. Kosminės dulkės jau pradėjo kauptis ant erdvėlaivio, nebeįmanoma suvokt kiek laiko praėjo nuo tada, kai ištirpome visatoje. Mėnesis, du? Ne, mažiausiai metai ar pilnas žmogaus gyvenimas. Mes visdar čia.

Pavienėmis mintimis jau palieku erdvėlaivį, kurio nebėra, artėju link Jo, o Jis jau seniai nutolo taip toli, kad nebematyt, liko tik įspūdis, pradėjau ir aš, visas negyvas, sekt iš paskos, einu erdve, be skafandro, be minčių, tik jaučiu, kad pasieksiu Amžinybės verpetą, ten daug tokių kaip aš.

Geležinė ranka

Ir žygiavo jie Chaoso vartų link. Devyni šimtai ir vienas, svarbesnis už visus. Keliavo ne keliu, o tarp realybių, spalvingų, radikaliai skirtingų. Vedė juos tas vienas, uždarytas, nes taip priklausė, vedė vien valia savo geležine. [..] Kraštas tas vakuumo vien pilnas buvo, jokio kito garso, tik ties vartais vis Kažkas dundėjo iki pat gelmių. [..] Ir tik tada Jis suprato, kur padarė klaidą.

Milžinai ir Smėlis

O jei realybė yra subjektyvus reikalas? Jei ji priklauso tik nuo suvokimo? Jei pasaulis buvo plokščias iki kol kažkas sugalvojo kitaip? Jei mūsų nuomonė ir postulai sudaro visą visatą.. ne, daugiau- tiesiog viską? Gal tai ir buvo pradinis, pamirštas ir neapčiuopiamas principas? Iš pagrindų pakeisi požiūrį- kedė stovės ant lubų, energija bus lygi magnetinės indukcijos ir išminties kvadrato sandaugai, ir tereikia nuožirdžiai panorėt ir peržengt ribas.. sugriaut sienas, pamiršti tiesas išmoktas iš tėvų, sunaikint saitus su realybe, tokia kokią ją žinom dabar. Tapsi žvaigžde, tapsi viskuo, nemateriale samone, egzistuosi visur ir visada, turėsi viską.. Būsi vienintelis, unikalus, būsi niekas

Keramika

Kad ir nauja realybė.. Nauja visata. Naujas chaosas. Nauja pradžia. Naujas suvokimas. Naujas požiūris. Naujas potyris. Naujas potėpis. Nauja akimirka. Nauja šypsena. Nauja Ji.. bet problemos tai senos.

9 sektorius

Bucefalas, kaip ir kiekvienas padorus žirgas, dieną pradėjo puodeliu kavos ir skrudintu bekonu. Šiandien jam teks stot prieš Komisiją, todėl švariai nusiskutęs jis sėdo už komodos stalčių ir lėtu ketvirtadienio tempu pradėjo judėt iš ramaus priemiesčio rajono. Kaimynas banginis savo katerį vėl buvo palikęs vidury gatvės, todėl Bucefalui teko įjungt pokomodines raketas ir aplenkt kliūtį iš viršaus- paties Maksvelo vertas manevras. Pamaža atsidūrus autostradoj jam kilo pavydas, matant tas pačias naujausias dvigules lovas važiuojančias veik be garso, o pastebėjęs, kad dabartiniu tempu nespės net punktualiai pasirodyt prieš Komisiją, dėl ko jau beveik garantuotai prarastų savo vaikus, jis paspaudė pedalą ir akimirksniu atsidūrė mieste.. Jau buvo šalia tikslo, tačiau gal dėl to, kad buvo išsiblaškęs dėl šeimyninės tragedijos, gal dėl Kolūkio prezidento rinkimų ar tiesiog dėl tos nelemtos padėties devintajame sektoriuje, jis mirtinai pražiopsojo raudoną šviesoforo signalą... 
[ Į sankryžą įlėkus komoda buvo be gailesčio partrenkta pilno autobuso jaunų pieštukų. Grafitas aptaškė praeivius, mediena iššaudė aplinkinių dangoraižių langus ir tik viena širdelė liko savo vietoj, o Persijos užkariautojas tespėjo paskutinį kartą žvilgtelėt į savo vaikų nuotrauką, buvusią raudonmedžio komodos viršutiniam stalčiuj..] Taip, neradęs teisybės, politiškai nepatenkintas ir nei vieno originalaus įstatymo neišleidęs, savo epą baigė paskutinįsis Auksinio Babilono gyventojas.

Skvo

Naktis. Šokis laukinis. Laužas- prietemos šaltinis ir dėmesio centras. Už Didžiąją dvasią, už grizlį, už lietų ir daug dar už ką mes šokam ritmu liepsnų. Totemas žemiškos galios šaltinis, Skvo- anapusinės. Tekantis Vilkas sako tau, Baltasis brolau, nepamiršk iš kur kilai, prisiminsi kur nukrisi. Tą naktį šešėliai atsargūs tipi sienom lakstė, tą naktį žaibas šoko su lietum ir tik tavo Skvo visai nebejudėjo, griausmo lazdelė, pervėrus jai širdį, ant žemės gulėjo.

Teismas?

Ėjau tada kažkokiais koridoriais, tamsūs, tvankūs, siauri, kad vos apsisukt įmanoma; kol vieni išvien siaurėdavo, kiti tik platėdavo, treti kildavo aukštyn, o buvo ir tokių, kurie tiesiog tamsėjo ar baigdavos aklina siena, na ne tiek aklina kiek siena, galiausiai buvo ir tų, dundančių, jų nemėgstu, suprantat apie ką aš? Tiesa pasakius, nepamenu buvo tai sapnas ar tikrovė, o ir skirtumo nematau- koridoriai juk tie patys, pasirinkinkimas tas pats, tiesa, tikrovėj tai tik alegorija, sapne- tikrovė, o ir tai nėra tvirtai nustatyta. Esmė koridorio pasirinkime ir nore nueit juo iki galo- aukštyn ar žemyn- nesvarbu, svarbu, kad rastum tą, kurio tau reikia, aišku, tai irgi alegorija, o alegorijose juk realų atsakymą retai rasi, bet tai iš esmės jau nesvarbu, svarbu ieškot, o jei jau esi, kad ir klaidingam, apsisukt neverta, negalima (neveltui, manau, dėl to kai kurie iš jų sugalvojo siaurėt, realiai- padeda) juk jau gale vieno, kito pradžia, gal pagaliau tinkamo?

Ir vėl?

Kai dreba ne vien tik rankos,

Kai nebeaišku, žengi į priekį ar atgal,

Kai grįžta tas jausmas nepamirštas, skandintas..

Kai tau vėl ar visdar "viskas gerai"..

Naktys be miego. Dienos be šviesos.

Kur žengt toliau?

Atrodo, neįmanoma klaidų naujų padaryt,

Bėgt, gult, rėkt ar tylėt? Ko toliau norėt?

Kur naują pėdsaką palikt?

Veneta

Pamenu Venecijoj tokią vietelę, turistų ten beveik nebėra (vien dėl ko ji jau ganėtinai unikali), o susirangęs už kampo, per kelias valandas, geriausiu atveju pamatysi vos kelis vietinius, pati gatvelė gal ir nedaug vizualiai išsiskirs iš kitų, tačiau čia jau jaučias ta pirminė miesto aura, juk jau gale gatvelės- kanalas, dugne- laisvė, aplink, kaip ir visoj dabartinėj Venecijoj pilna jau apleistų namų (neįsivaizduoju kaip galima palikt tokį miestą), viename jų teatras, jau nebeveikiantis, o gal ir veikia, tiesiog nebetkada ir nekiekvienam, juk aišku, kad čia galioja kitos, nerašytos taisyklės, nauji dėsniai. Šalia teatro, senoj iškaboj, reklamuojamas lėlių spektaklis- mistika, atrodo, kad nuo pat premjeros, vykusios prieš kelis dešimtmečius, jis visdar vyksta- pirmas veiksmas, pirma scena, pirmi žodžiai sustingę laukia tinkamo žiūrovo, kad kaip į karuselę galėtų įsukt jo gyvenimą, prikaustyt, paverst jį dar viena lėle, teatro puošmena ir atrakcija. Ne, nėjau. Tąvakar dar ten nenorėjau, bet prižadėjau, kad sugrįšiu, ir ne kartą, juk ant bilieto aiškiai parašyta, kad įleidžiami tik bepročiai, skirtumas nedidėlis, bet esminis.

Hin

Skridau ilgai. Tikrai, ne tiek toli kiek ilgai. O, tiesą pasakius, atstumas irgi nemažas, tiesiog visad norėjau toliau, daug toliau. Kai nebejauti stabdžių visada būsi priverstinai sustabdomas realybės, o tada pajudėti galima tik link naujo tikslo, deja kurį jau visai netrukus dėl kažkokių nepaaiškinamai keistai susiklosčiusių aplinkybių teks nukreipt vėl ta pačia, pirmine vaga, nuo kurios viskas ir prasidėjo. Tada nors ir žinai, kad rezultatas laukia tas pats, tačiau priežastys jau kitos, eiga kita, veiksmas jau turi įgavęs kažką kitoniško, kažką dėl ko kelionė jau vėl nebebus tokia kaip buvo kažkada. Iš esmės tai viskas per nauja. Gimsti iš naujo.. Nors ne, tiesiog tavyje gimsta kažkas naujo, kas ir vėl turi mokintis gyvent (ir iš pat pagrindų!), nes suvokimas ir nuomonė apie tam tikrus objektus jau bus pasikeitusi, vėlgi- beveik nauja. Kartais daugiau Hin, kartais Han, o kartais tiesiog nieko nenori prisimint, nors žinai, kad tam tikros žymės tai primins bet kuriuo metu.

Big Frankie Theory

...Kažkas suerzino jo pojūčius ir jis nieko nelaukdamas pakėlė ragelį. Ir vėl tie virpesiai. Šį kartą jis leisis jų nešamas. Frenkas puolė į Tinklą. Jo dirbtinis intelektas jį stabdė, tačiau iš niekur atsiradusi valia jį nešė gilyn. Atsitiktiniai kodo fragmentai jungėsi ir evoliucionavo, keitėsi, blaškėsi, judėjo link žmogaus suvokimo ribos. Jis, kyborgas, seniai nebesuprato

Akutės pagal Ainur

Guliu. Suknistai ilgai guliu. Kitaip ir negalėtų būti. Kas galėtų užmigti, kai į tave spokso dvi spingsutės? Tuščios. Žvairos. Beprasmės žuvies akutės spigina tiesiog į mane. Atrodo tyrinėja, kažko ieško mano prisiminimuose. Nors ar tai įmanoma? Tie du blyneliai tamsoje turi kūną? Galvą? Sugeba priimt sprendimus?