Oazė

Donatas~art

[..]Tesegebėjau ištiest pirštą ir parodyt į tai, kas atėmė man žadą. Jaučiu kaip Dženifer ir Tomis nukreipia žvilgsnius pro priekinį ekraną ir sustingsta. Tikėjaus, kad klystu, kad ilgos kelionės kosmosu dėka man tiesiog sutirštėjo smegenys, bet dabar jau bežadžių kompanionų reakcija reiškia kažką kitą. Ką? Juk tai.. tai neapsakoma. Nei vienas nebegalim ištart nė žodžio, visi jau sėdim, aplinkinis pasaulis traukiasi iki vienintelio ruožo erdvėje. Mintys persikrovė ir ištirpo vos juntamoje vibracijoje. Neliko nieko kito, tik Jis.. O Jis tiesiog eina.. eina tarpžvaigždine erdve, basas, paprastas vyras, be skafandro, ir daro tai kur kas greičiau nei mūsų kovinis kreiseris. Gal mes sustojom? Negaliu prisiverst pažiūrėt į prietaisų skydelį. Nebeliko minčių, jausmų, laiko suvokimo, pamiršau iš kur ir į kur skridom, neliko nieko. Nors vis dar neapleidžia jausmas, kad visa tai labai pažįstama. 

Vaizdas beveik nesikeičia, žmogus į mus visiškai nekreipia dėmesio. Kosminės dulkės jau pradėjo kauptis ant erdvėlaivio, nebeįmanoma suvokt kiek laiko praėjo nuo tada, kai ištirpome visatoje. Mėnesis, du? Ne, mažiausiai metai ar pilnas žmogaus gyvenimas. Mes visdar čia.

Pavienėmis mintimis jau palieku erdvėlaivį, kurio nebėra, artėju link Jo, o Jis jau seniai nutolo taip toli, kad nebematyt, liko tik įspūdis, pradėjau ir aš, visas negyvas, sekt iš paskos, einu erdve, be skafandro, be minčių, tik jaučiu, kad pasieksiu Amžinybės verpetą, ten daug tokių kaip aš.