Veneta

Pamenu Venecijoj tokią vietelę, turistų ten beveik nebėra (vien dėl ko ji jau ganėtinai unikali), o susirangęs už kampo, per kelias valandas, geriausiu atveju pamatysi vos kelis vietinius, pati gatvelė gal ir nedaug vizualiai išsiskirs iš kitų, tačiau čia jau jaučias ta pirminė miesto aura, juk jau gale gatvelės- kanalas, dugne- laisvė, aplink, kaip ir visoj dabartinėj Venecijoj pilna jau apleistų namų (neįsivaizduoju kaip galima palikt tokį miestą), viename jų teatras, jau nebeveikiantis, o gal ir veikia, tiesiog nebetkada ir nekiekvienam, juk aišku, kad čia galioja kitos, nerašytos taisyklės, nauji dėsniai. Šalia teatro, senoj iškaboj, reklamuojamas lėlių spektaklis- mistika, atrodo, kad nuo pat premjeros, vykusios prieš kelis dešimtmečius, jis visdar vyksta- pirmas veiksmas, pirma scena, pirmi žodžiai sustingę laukia tinkamo žiūrovo, kad kaip į karuselę galėtų įsukt jo gyvenimą, prikaustyt, paverst jį dar viena lėle, teatro puošmena ir atrakcija. Ne, nėjau. Tąvakar dar ten nenorėjau, bet prižadėjau, kad sugrįšiu, ir ne kartą, juk ant bilieto aiškiai parašyta, kad įleidžiami tik bepročiai, skirtumas nedidėlis, bet esminis.