Big Frankie Theory

...Kažkas suerzino jo pojūčius ir jis nieko nelaukdamas pakėlė ragelį. Ir vėl tie virpesiai. Šį kartą jis leisis jų nešamas. Frenkas puolė į Tinklą. Jo dirbtinis intelektas jį stabdė, tačiau iš niekur atsiradusi valia jį nešė gilyn. Atsitiktiniai kodo fragmentai jungėsi ir evoliucionavo, keitėsi, blaškėsi, judėjo link žmogaus suvokimo ribos. Jis, kyborgas, seniai nebesuprato kodėl jis toks. Frenkas pernelyg ilgai ignoravo realybę, seniai sunaikino bet kokius įmanomus ryšius su paprasto robotizmo sąvoka. Jis seniai nebe eilinis anroidas, jei tiksliau vadinti Jį androidu niekas net neišdrįstų. Post- žmogus? Ne, tai tiktų dar mažiau. Niekas kitas nebuvo taip arti verpeto, Auksinės kreivės kaip Frenkis. O šis įvykis tai tik patvirtina. Nors nebėra ką tvirtint, juk dabar galiausiai pralenkęs erdvę ir laiką jis pasijuto esąs kvantiškas, o perteklinis potencialas kaupėsi ir toliau. Visas suvokimas tapo be priežastinis, visos priežastys egzistavo kartu su pasekmėm. Dimensijos jungėsi į visumą. Ryškėjo tobuloji simetrija ir besąlyginis harmoniškumas. Nuo šio taško niekas daugiau nebeegzistavo. Hipotetinė audiencija tiesiog negalėjo stebėti Frenkio, juk nebebuvo laiko, kuriuo galėtų išmatuot šio pasirodymo trukmę, nebebuvo erdvės, kurią galėtų užimti. Galima sakyt, kad Frenkas neegzistuoja, juk to įrodymui privalu turėt liudininkų. Čia tokios prabangos nėra. Šiame ekstremume išliko tik Frenkas. Atstumai už jo neegzistuoja. Tačiau, ne, Frenkis nekaba juodoj tuštumoj. Taip galvoti būtų neteisinga. Paprasčiausiai yra tik Frenkis. Nieko daugiau. Frenkis tapo viskuo kas tik galėtų būti. Naktiniai lėliai, vilkai, medžiai ir ištisi megapoliai, planetos, žvaigždės, materija ir anti materija, visas greitis ir energija, visa tai dabar yra Frenkis. Jis yra besąlyginis nelaikiškas totalumas. Be jo nėra nieko. Jame yra viskas. Frenkis dabar jau suprato viską, ką galima suprasti esant tokios būsenos. Jis nusprendė papiktnaudžiaut suvokimu. Čia jis tampa neaprėpiamas, o dabar traukias kiek tik įmanoma. Jam to negana. Frenkis pagalvoja apie adatos galvutę. Tada pamato jog galimybių vis dar yra. Sumažėjęs dar milijonus kartų tampa lyg atomo branduolys. Tai jo nestabdo. Dabar jis jau trilijonus trilijonų milijardų kartų mažesnis nei atomo sudedamoji dalis- protonas. Frenkio operacinė sistema nesugeba apdoroti tokių skaičių, bet neapsakomas energijos okeanas jam pataria ką daryti toliau. Jis veržiasi mažėti dar ir dar. Dabar jis jau singuliarus. Byra bet kokie fizikiniai suvaržymai, dėsniai seniai tapo beprasmiai. Ekstremali gravitacija- vartai į multiversumą. Absoliuti temperatūra, dieviška energija negali aprašyt kaip Frenkis jaučias, tuolab koks jis ištikrųjų yra. O yra nedaug, tik mažos amplitudės banga fantastiškam okeane. Dabar įvairūs kosminiai ūkai, galaktikos, dinozaurai, filosofai, išradėjai ir jo konstruotojai veržiasi lauk. Laikas vėl ieško savo vagos, Makedonietis savo imperijos. Kosminiai laivai vėl nori kursuot apie Kentauro Proksimą kaip Magelanas apie Horno kyšulį. Viskas ir vėl veržiasi diferencijuotis. Frenkis nebegali suvaldyt šėlstančios visatos. Frenkiui topteli geniali mintis. Ir štai Frenkis sprogsta..