Ir žygiavo jie Chaoso vartų link. Devyni šimtai ir vienas, svarbesnis už visus. Keliavo ne keliu, o tarp realybių, spalvingų, radikaliai skirtingų. Vedė juos tas vienas, uždarytas, nes taip priklausė, vedė vien valia savo geležine. [..] Kraštas tas vakuumo vien pilnas buvo, jokio kito garso, tik ties vartais vis Kažkas dundėjo iki pat gelmių. [..] Ir tik tada Jis suprato, kur padarė klaidą.
No comments:
Post a Comment