Oazė

Donatas~art

[..]Tesegebėjau ištiest pirštą ir parodyt į tai, kas atėmė man žadą. Jaučiu kaip Dženifer ir Tomis nukreipia žvilgsnius pro priekinį ekraną ir sustingsta. Tikėjaus, kad klystu, kad ilgos kelionės kosmosu dėka man tiesiog sutirštėjo smegenys, bet dabar jau bežadžių kompanionų reakcija reiškia kažką kitą. Ką? Juk tai.. tai neapsakoma. Nei vienas nebegalim ištart nė žodžio, visi jau sėdim, aplinkinis pasaulis traukiasi iki vienintelio ruožo erdvėje. Mintys persikrovė ir ištirpo vos juntamoje vibracijoje. Neliko nieko kito, tik Jis.. O Jis tiesiog eina.. eina tarpžvaigždine erdve, basas, paprastas vyras, be skafandro, ir daro tai kur kas greičiau nei mūsų kovinis kreiseris. Gal mes sustojom? Negaliu prisiverst pažiūrėt į prietaisų skydelį. Nebeliko minčių, jausmų, laiko suvokimo, pamiršau iš kur ir į kur skridom, neliko nieko. Nors vis dar neapleidžia jausmas, kad visa tai labai pažįstama. 

Vaizdas beveik nesikeičia, žmogus į mus visiškai nekreipia dėmesio. Kosminės dulkės jau pradėjo kauptis ant erdvėlaivio, nebeįmanoma suvokt kiek laiko praėjo nuo tada, kai ištirpome visatoje. Mėnesis, du? Ne, mažiausiai metai ar pilnas žmogaus gyvenimas. Mes visdar čia.

Pavienėmis mintimis jau palieku erdvėlaivį, kurio nebėra, artėju link Jo, o Jis jau seniai nutolo taip toli, kad nebematyt, liko tik įspūdis, pradėjau ir aš, visas negyvas, sekt iš paskos, einu erdve, be skafandro, be minčių, tik jaučiu, kad pasieksiu Amžinybės verpetą, ten daug tokių kaip aš.

Geležinė ranka

Ir žygiavo jie Chaoso vartų link. Devyni šimtai ir vienas, svarbesnis už visus. Keliavo ne keliu, o tarp realybių, spalvingų, radikaliai skirtingų. Vedė juos tas vienas, uždarytas, nes taip priklausė, vedė vien valia savo geležine. [..] Kraštas tas vakuumo vien pilnas buvo, jokio kito garso, tik ties vartais vis Kažkas dundėjo iki pat gelmių. [..] Ir tik tada Jis suprato, kur padarė klaidą.

Milžinai ir Smėlis

O jei realybė yra subjektyvus reikalas? Jei ji priklauso tik nuo suvokimo? Jei pasaulis buvo plokščias iki kol kažkas sugalvojo kitaip? Jei mūsų nuomonė ir postulai sudaro visą visatą.. ne, daugiau- tiesiog viską? Gal tai ir buvo pradinis, pamirštas ir neapčiuopiamas principas? Iš pagrindų pakeisi požiūrį- kedė stovės ant lubų, energija bus lygi magnetinės indukcijos ir išminties kvadrato sandaugai, ir tereikia nuožirdžiai panorėt ir peržengt ribas.. sugriaut sienas, pamiršti tiesas išmoktas iš tėvų, sunaikint saitus su realybe, tokia kokią ją žinom dabar. Tapsi žvaigžde, tapsi viskuo, nemateriale samone, egzistuosi visur ir visada, turėsi viską.. Būsi vienintelis, unikalus, būsi niekas

Keramika

Kad ir nauja realybė.. Nauja visata. Naujas chaosas. Nauja pradžia. Naujas suvokimas. Naujas požiūris. Naujas potyris. Naujas potėpis. Nauja akimirka. Nauja šypsena. Nauja Ji.. bet problemos tai senos.

9 sektorius

Bucefalas, kaip ir kiekvienas padorus žirgas, dieną pradėjo puodeliu kavos ir skrudintu bekonu. Šiandien jam teks stot prieš Komisiją, todėl švariai nusiskutęs jis sėdo už komodos stalčių ir lėtu ketvirtadienio tempu pradėjo judėt iš ramaus priemiesčio rajono. Kaimynas banginis savo katerį vėl buvo palikęs vidury gatvės, todėl Bucefalui teko įjungt pokomodines raketas ir aplenkt kliūtį iš viršaus- paties Maksvelo vertas manevras. Pamaža atsidūrus autostradoj jam kilo pavydas, matant tas pačias naujausias dvigules lovas važiuojančias veik be garso, o pastebėjęs, kad dabartiniu tempu nespės net punktualiai pasirodyt prieš Komisiją, dėl ko jau beveik garantuotai prarastų savo vaikus, jis paspaudė pedalą ir akimirksniu atsidūrė mieste.. Jau buvo šalia tikslo, tačiau gal dėl to, kad buvo išsiblaškęs dėl šeimyninės tragedijos, gal dėl Kolūkio prezidento rinkimų ar tiesiog dėl tos nelemtos padėties devintajame sektoriuje, jis mirtinai pražiopsojo raudoną šviesoforo signalą... 
[ Į sankryžą įlėkus komoda buvo be gailesčio partrenkta pilno autobuso jaunų pieštukų. Grafitas aptaškė praeivius, mediena iššaudė aplinkinių dangoraižių langus ir tik viena širdelė liko savo vietoj, o Persijos užkariautojas tespėjo paskutinį kartą žvilgtelėt į savo vaikų nuotrauką, buvusią raudonmedžio komodos viršutiniam stalčiuj..] Taip, neradęs teisybės, politiškai nepatenkintas ir nei vieno originalaus įstatymo neišleidęs, savo epą baigė paskutinįsis Auksinio Babilono gyventojas.

Skvo

Naktis. Šokis laukinis. Laužas- prietemos šaltinis ir dėmesio centras. Už Didžiąją dvasią, už grizlį, už lietų ir daug dar už ką mes šokam ritmu liepsnų. Totemas žemiškos galios šaltinis, Skvo- anapusinės. Tekantis Vilkas sako tau, Baltasis brolau, nepamiršk iš kur kilai, prisiminsi kur nukrisi. Tą naktį šešėliai atsargūs tipi sienom lakstė, tą naktį žaibas šoko su lietum ir tik tavo Skvo visai nebejudėjo, griausmo lazdelė, pervėrus jai širdį, ant žemės gulėjo.