Skridau ilgai. Tikrai, ne tiek toli kiek ilgai. O, tiesą pasakius, atstumas irgi nemažas, tiesiog visad norėjau toliau, daug toliau. Kai nebejauti stabdžių visada būsi priverstinai sustabdomas realybės, o tada pajudėti galima tik link naujo tikslo, deja kurį jau visai netrukus dėl kažkokių nepaaiškinamai keistai susiklosčiusių aplinkybių teks nukreipt vėl ta pačia, pirmine vaga, nuo kurios viskas ir prasidėjo. Tada nors ir žinai, kad rezultatas laukia tas pats, tačiau priežastys jau kitos, eiga kita, veiksmas jau turi įgavęs kažką kitoniško, kažką dėl ko kelionė jau vėl nebebus tokia kaip buvo kažkada. Iš esmės tai viskas per nauja. Gimsti iš naujo.. Nors ne, tiesiog tavyje gimsta kažkas naujo, kas ir vėl turi mokintis gyvent (ir iš pat pagrindų!), nes suvokimas ir nuomonė apie tam tikrus objektus jau bus pasikeitusi, vėlgi- beveik nauja. Kartais daugiau Hin, kartais Han, o kartais tiesiog nieko nenori prisimint, nors žinai, kad tam tikros žymės tai primins bet kuriuo metu.
:)
ReplyDelete