Teismas?

Ėjau tada kažkokiais koridoriais, tamsūs, tvankūs, siauri, kad vos apsisukt įmanoma; kol vieni išvien siaurėdavo, kiti tik platėdavo, treti kildavo aukštyn, o buvo ir tokių, kurie tiesiog tamsėjo ar baigdavos aklina siena, na ne tiek aklina kiek siena, galiausiai buvo ir tų, dundančių, jų nemėgstu, suprantat apie ką aš? Tiesa pasakius, nepamenu buvo tai sapnas ar tikrovė, o ir skirtumo nematau- koridoriai juk tie patys, pasirinkinkimas tas pats, tiesa, tikrovėj tai tik alegorija, sapne- tikrovė, o ir tai nėra tvirtai nustatyta. Esmė koridorio pasirinkime ir nore nueit juo iki galo- aukštyn ar žemyn- nesvarbu, svarbu, kad rastum tą, kurio tau reikia, aišku, tai irgi alegorija, o alegorijose juk realų atsakymą retai rasi, bet tai iš esmės jau nesvarbu, svarbu ieškot, o jei jau esi, kad ir klaidingam, apsisukt neverta, negalima (neveltui, manau, dėl to kai kurie iš jų sugalvojo siaurėt, realiai- padeda) juk jau gale vieno, kito pradžia, gal pagaliau tinkamo?

Ir vėl?

Kai dreba ne vien tik rankos,

Kai nebeaišku, žengi į priekį ar atgal,

Kai grįžta tas jausmas nepamirštas, skandintas..

Kai tau vėl ar visdar "viskas gerai"..

Naktys be miego. Dienos be šviesos.

Kur žengt toliau?

Atrodo, neįmanoma klaidų naujų padaryt,

Bėgt, gult, rėkt ar tylėt? Ko toliau norėt?

Kur naują pėdsaką palikt?

Veneta

Pamenu Venecijoj tokią vietelę, turistų ten beveik nebėra (vien dėl ko ji jau ganėtinai unikali), o susirangęs už kampo, per kelias valandas, geriausiu atveju pamatysi vos kelis vietinius, pati gatvelė gal ir nedaug vizualiai išsiskirs iš kitų, tačiau čia jau jaučias ta pirminė miesto aura, juk jau gale gatvelės- kanalas, dugne- laisvė, aplink, kaip ir visoj dabartinėj Venecijoj pilna jau apleistų namų (neįsivaizduoju kaip galima palikt tokį miestą), viename jų teatras, jau nebeveikiantis, o gal ir veikia, tiesiog nebetkada ir nekiekvienam, juk aišku, kad čia galioja kitos, nerašytos taisyklės, nauji dėsniai. Šalia teatro, senoj iškaboj, reklamuojamas lėlių spektaklis- mistika, atrodo, kad nuo pat premjeros, vykusios prieš kelis dešimtmečius, jis visdar vyksta- pirmas veiksmas, pirma scena, pirmi žodžiai sustingę laukia tinkamo žiūrovo, kad kaip į karuselę galėtų įsukt jo gyvenimą, prikaustyt, paverst jį dar viena lėle, teatro puošmena ir atrakcija. Ne, nėjau. Tąvakar dar ten nenorėjau, bet prižadėjau, kad sugrįšiu, ir ne kartą, juk ant bilieto aiškiai parašyta, kad įleidžiami tik bepročiai, skirtumas nedidėlis, bet esminis.

Hin

Skridau ilgai. Tikrai, ne tiek toli kiek ilgai. O, tiesą pasakius, atstumas irgi nemažas, tiesiog visad norėjau toliau, daug toliau. Kai nebejauti stabdžių visada būsi priverstinai sustabdomas realybės, o tada pajudėti galima tik link naujo tikslo, deja kurį jau visai netrukus dėl kažkokių nepaaiškinamai keistai susiklosčiusių aplinkybių teks nukreipt vėl ta pačia, pirmine vaga, nuo kurios viskas ir prasidėjo. Tada nors ir žinai, kad rezultatas laukia tas pats, tačiau priežastys jau kitos, eiga kita, veiksmas jau turi įgavęs kažką kitoniško, kažką dėl ko kelionė jau vėl nebebus tokia kaip buvo kažkada. Iš esmės tai viskas per nauja. Gimsti iš naujo.. Nors ne, tiesiog tavyje gimsta kažkas naujo, kas ir vėl turi mokintis gyvent (ir iš pat pagrindų!), nes suvokimas ir nuomonė apie tam tikrus objektus jau bus pasikeitusi, vėlgi- beveik nauja. Kartais daugiau Hin, kartais Han, o kartais tiesiog nieko nenori prisimint, nors žinai, kad tam tikros žymės tai primins bet kuriuo metu.

Big Frankie Theory

...Kažkas suerzino jo pojūčius ir jis nieko nelaukdamas pakėlė ragelį. Ir vėl tie virpesiai. Šį kartą jis leisis jų nešamas. Frenkas puolė į Tinklą. Jo dirbtinis intelektas jį stabdė, tačiau iš niekur atsiradusi valia jį nešė gilyn. Atsitiktiniai kodo fragmentai jungėsi ir evoliucionavo, keitėsi, blaškėsi, judėjo link žmogaus suvokimo ribos. Jis, kyborgas, seniai nebesuprato