Gavau žinią iš miestiečių, kad pas ponią T. palepėj vėl neramu, vaikai jau kelinta diena, kaip bijo prisiartint prie ponios T. namo, o neramumą jaučia net ir ji. Kaip gi kitaip, juk nekasdien palepėj kažkas apsigyvena. Pasak jos ramu būna tik dieną, o naktim bildėjimas sustoja gan retai. Man, kaip drasiausiam miestelio vyrui, vėl buvo palikta garbė tyliai sutvarkyti visą šį reikalą. Nusprendžiau to imtis antradienį. Diena ypatingai, beje kaip ir visos kitos, tinkama mažai mistikai.Pabijojau pas ponią T. užtrukt ilgiau nei reikia, todėl iš namų pajudėjau tik po vakarienės. Iškart užeiti nedrįsau, užsikųręs taboko dar pastovėjau tarpuvartėj, akių nekėliau aukčiau pirmojo aukšto, nenorėjau išgasdint naujojo gyventojo, o ir pats nesijaučiau visiškai tvirtai, dėl to ką teks daryti.
Likus vos porai valandų iki aušros aš pradėjau snaust, tačiau pabudau nuo staigiai užgulusios tylos. Prasimerkęs pamačiau kad berniukas, savo vaiduokliška poza, atsisėdo priešais mane. "Kaimynai skundžias.." Mane iškart pertraukė "..Atsiprašau, maniau, kad dirbdamas naktį, kai visi miega, nesukelsiu jokių nepatogumų.. Gal tai ir buvo mano klaida. Bet kuriuo atveju turėjau skubėt.. Poniai T. jau metas.." Nustebau kiek jis žino. "Klausyk, vaikeli, kada spėjai viską išsiaiškint?". "Aš toli gražu nežinau visko, jei žinočiau, net miręs, nebegalėčiau gyvent.. Tiesiog žinau.. žinau kad buvau pasiųstas pas ponią T." Nei kiek nenustebau "Tačiau nemanai, kad viso to perdaug? Negali juk dabar imt ir pasakyt to tai vargšei senutei." Vaiduokliukas toliau tuščiai žvelgė į mane "Kai supranti, kad visa ką patyrei, ką vertinai, kas vedė tave į priekį visą tą laiką tėra mažytės gyvenimo skeveldros, siena, plyta, niekas.. tada gali pradėt savo kovą, kurios niekad nelaimėsi antrą kart. Pirma pergalė visiem buvo butaforinė ir didžiai sveikinu tuos kurie jos išvengė ar bent yra tuo tuščiai įsitikinę. Nematyti tos tuščios skylės būtų didelis pasiekimas, nekristi į ją, mažų mažiausiai stebuklas. Fenomenalu kaip tas pats dalykas gali būti ir esminis tikslas, verčiantis judėt į priekį, ir didžiausia klaida. Tačiau likti vietoj.. tai išvis nesprendimas. O jei neturėsi Inkaro, įsikibusio į realybę.. galbūt dar ir būsi čia kitą dieną, tik čia nebebus tavo svajonių, galiausiai nebus vietos ir tau pačiam. Neturėsi kur dingt, o tada nespėsi nė susivokt ir štai, tavo skvernas jau įtrauktas į milžiniškus krumpliaračius, kurių mastelio iki pat galo taip ir napavyks suvokt. Dar geriau būtų viso to nė nepajaust.. ne tiek geriau kiek paprasčiau. Bet kas gi nemėgsta truputi kasdienio chaoso? Na žinoma.. Tau jis nepatinka.. Nepatinka ir man tiesiog, nemėgstu jo ir vengt. Klausyk, tavęs dar niekas nešaukia? Nepasigedo? Priprask. Tačiau tada, kai jau pačiam savęs nebetrūks galėsi pilnai atsipalaiduot ir pavirst vilku. Nesiraukyk, juk girdėjai tą pasaką. Nors ir atrodau kaip vaikas, aš pats jau girdėjau visas pasakas kokios tik yra, aišku nematau reikalo tuo girtis. Klausyk, bereikalo atėjai čia šianakt, viskas nuspręsta daug seniau nei galėtum suvokt. Net tie kurie sprendė nebežino kodėl viskas būtent taip. O tu grįšk namo, kovok savo kovose, o ryte nepamiršk kaimynam pranešt naujienų. Šianakt tylėk. Nieko nesakyk, taip bus tik geriau. O dabar eik, eik. Aš dar čia užtruksiu."
Neturėjau ką pridurt. Išėjau. Ir jau tik atsigulęs į lovą išgirdau dundesį savo rusį.
